moving in a place

by Mindaugas Nastaravičius


moving in a place

when I was around ten years old, a yellow

Moskvitch ran over Topsik, our dog

 

I cried a bit, and then I didn’t cry

because something had to be done, some movement

 

so I picked him off the asphalt and carried him behind the house,

laying down beside him, knowing what needed to be done:

 

I need to close my eyes and really believe that when

I open them, Topsik would breathe again, breathe and breathe

 

when I was fifteen or so, I was lying with my father

by the bonfire, our eyes were burning too

 

and my father said that everything, that his life

is over, and then I closed my eyes

 

and opened them again, but my father was still looking

into the flames, the embers of his eyes were still burning

 

when I was exactly twenty, I was lying next to your gravestone

and did not have the strength to close my eyes

 

I thought, that’s it, life is over

so I lifted my self and carried me to the flames

 

but tonight I’m still here, and I know that if

I suddenly open my eyes, nothing will have changed

 

nothing will move even if I open them slowly,

even if I never open them again

 

so I lie with my eyes shut, listening to you breathe,

and then – reconciled – I fall asleep

Translation by Rimas Uzgiris of Mindaugas Nastaravičius’ “judesys vietoje”

judesys vietoje

kai man buvo kokie dešimt metų, geltonas

„Moskvičius“ pervažiavo mūsų šunį Topsiką

 

šiek tiek paverkiau, bet paskui jau nebeverkiau,

nes reikėjo imtis veiksmų, judesio kokio

 

pakėliau Topsiką nuo asfalto, nunešiau už namo

ir atsiguliau šalia, nes žinojau, ką reikia daryti:

 

turiu užsimerkti, labai patikėti ir kai atsimerksiu,

Topsikas vėl kvėpuos, kvėpuos ir kvėpuos

 

kai man buvo kokie penkiolika metų, gulėjom

su tėvu prie laužo, degė tada mudviejų akys

 

ir tėvas pasakė, kad viskas, kad jo gyvenimas

yra pasibaigęs, tada užsimerkiau

 

tada atsimerkiau, bet tėvas tebežiūrėjo

į laužą, tebedegė jo ir žarijų akys

 

kai man buvo lygiai dvidešimt, gulėjau

šalia tavo antkapio ir nepajėgiau užsimerkti

 

galvojau, kad viskas, kad gyvenimas pasibaigė,

pakėliau save ir nusinešiau į laužą

 

bet šiąnakt vis dar esu ir žinau, kad jeigu staiga

atsimerksiu, niekas nebus pasikeitę

 

nesujudės ir tada, jeigu atsimerksiu iš lėto,

jeigu niekad daugiau neatsimerksiu 

 

todėl guliu užsimerkęs, klausaus, kaip kvėpuoji,

o tada – su viskuo susitaikęs – užmiegu