Sparta

Every night. about three, somewhere

on Vilnius Street we would stand in the rain

and they would gather, start pushing,

 

windows and bodies would break,

blood would mix with asphalt, sidewalks,

stones flew by our heads as

 

the police arrived and stood aside,

an ambulance would gather the fallen,

dress wounds, sew up loose ends,

 

those fit for battle always came back...

we would stand in this meat-grinder —

she would press closer

 

and we would talk about little fishes,

about the threads of smoke rising from our cigarettes,

about the fox in the snow, about trains

 

and how you can predict the weather

by their clamor, how you can rock

in a boat, wake up in the same city,

 

about how you can drink tea

from a single cup, breathe underwater,

but mostly we would talk

 

about those little fish at the north pole,

and about snow; we would look at each other,

our mouths shut tight, and the sun would rise

© translated by Rimas Užgiris

Spárta

kaskart apie trečią nakties mes

stovėdavom kažkur vilniaus gatvėje,

lydavo, jie rinkdavosi, imdavo stumdytis

 

duždavo langai, duždavo kūnai,

lydės asfaltas, ir kraujas – šaligatviu,

pro mus lėkdavo akmenys

 

atvažiuodavo policija, bet nesikišdavo,

greitoji rankiojo kritusius,

tvarstydavo, siūdavo galūnes

 

tinkami kovai kaskart sugrįždavo...

mes stovėdavom šioj mėsmalėj, –

ji prisispausdavo arčiau

 

ir kalbėdavom: apie mažytes žuvis,

apie dūmų siūlą kylantį nuo cigaretės,

apie lapę sniege, apie traukinius

 

apie tai, kad galima orą atspėti

pagal jų dundesį, galima

valtyje suptis, tam pačiam mieste nubusti

 

apie tai, kad galima gerti arbatą

iš vieno puodelio, kvėpuoti po vandeniu,

bet labiausiai kalbėdavom

 

apie mažytes žuvis šiaurės poliuje,

apie sniegą; žiūrėdavom vienas į kitą,

nepraverdavom burnos, ir išaušdavo

© Vytautas Stankus, Iš veidrodžio, už (LRS leidykla, 2014)