a monologue from the bottom of a barrel: great privatizations

by Gytis Norvilas


a monologue from the bottom of a barrel: great privatizations

the church privatized faith, god, even his jaw,

wounds and miracles.

Themis privatized truth, though she owned only justice.

anarchists privatized rioting, freedom and everything against which they marched –

their fat, their hypocrisies smell suspiciously.

zen buddhists privatized emptiness with all its salutary

void, felicity, beggary.

Parulskis privatized death, the dead –

I have no one to say hello to in the morning or to lift a beer with.

Kajokas privatized butterflies, their dreams and all their trifles –

as though they move the world.

Marčėnas – angels and almost all banalities.

Marcinkevičus and gang privatized our homeland’s phantom, language,

took away the right to even open one’s mouth, love our native land,

thinking they knew best, knew how to do it.

stupid shitheads! – there’s no other name for them.

literary hacks privatized megaphones,

and during the sortie took the train’s train with ink.

in it they drowned the machinist, felt deeply sorry.

 

Hrabal privatized the waste paper press, on which he printed books –

now he would come in handy as never before.

Miłosz privatized Ulra’s land, through which my childhood carried me in Krekenava

near the Nevėžis. now I am homeless.

Geda privatized everything, whatever remained, even now finds unknown

territories, fences them with mammoth bones and laughs:

– why are your ears so droopy? it looks as if you’re not very bright...

also a good one ... not long ago we talked in a dream under a bridge,

drank happily kneeling alongside the Lethe’s currents.

Michaux with all his breed of idiots privatized all intoxicants,

dreams, the right to suicide,

that’s why I’m more alive than ever now, feel that everything is moving to the good,

to death, to decomposition’s light. but am I not too young?

 

and what’s left for us?

and what did you leave me and my friends?

and that ant. most important – that ant, which crawls

upside down on the barrel’s lid?

i watch it sitting on the bottom – i already have something to resist.

the ant, whose farting is the most beautiful music in the world for me.

 

i sit, listen while accompanying with the grinding my teeth, and wait

until from the thickets of heaven will crawl a deliciously laughing

drunken large god

and will implement a cosmic nationalization

© translated by Jonas Zdanys

monologas iš statinės dugno: didžiosios privatizacijos

bažnyčia privatizavo tikėjimą, dievą, net jo žandikaulius,

žaizdas ir stebuklus.

Temidė privatizavo tiesą, nors priklausė tik teisingumas.

anarchistai privatizavo maištą, laisvę ir visa tai, prieš ką ėjo –

įtartinai trenkia jų riebalai, veidmainystės.

dzenbudistai privatizavo tuštumą su visa jos išganinga

tuštybe, palaima, dykaduoniavimu.

 

Parulskis privatizavo mirtį, numirėlius –

nebeturiu su kuo rytais pasisveikinti ar išlenkti alaus.

Kajokas privatizavo drugelius, jų sapnus ir visus mažmožius –

kurie neva judina pasaulį.

Marčėnas – angelus ir jau beveik visas banalybes.

Marcinkevičius su šutve privatizavo tėvynės fantomą, kalbą,

atėmė teisę net išsižioti, mylėti gimtinę,

manydami geriausiai žinantys kaip tai daryti.

šūdžių šūdžiai! – kitaip nepavadinsi.

grafomanai privatizavo ruporus,

o išpuolio metu paėmė traukinio sąstatą su rašalu.

jame prigirdė mašinistą, nuoširdžiai gailėjosi.

 

Hrabalas privatizavo makulatūros presą, kuriuo presavo knygas –

dabar jis praverstų kaip niekad.

Miłoszas privatizavo Ulro žemę, kurioj mane išnešiojo vaikystė Krekenavoj

prie Nevėžio. dabar esu benamis.

Geda privatizavo viską kas liko,

dar ir dabar randa niekam nežinomų teritorijų,

aptveria mamutų kaulais ir juokiasi:

– kodėl jūsų tokios atlėpusios ausys? matosi, kad negabūs...

irgi geras... neseniai kalbėjaus sapne po tiltu,

nugėrėm smagiai iš Letos srovės priklaupę.

Michaux su visa govėda idiotų privatizavo visus svaigalus,

sapnus, teisę nusižudyti,

todėl dabar esu gyvas kaip niekad, jaučiu, kad viskas į gera,

į mirtį, į išsiskaidymo šviesą. ar tik ne per jaunas?

 

o kas mums belieka?

o ką palikote man ir bičiuliams?

ir tai skruzdei, svarbiausia – tai skruzdei, kuri va ropoja

statinės dangčiu aukštyn kojom.

aš stebiu ją sėdėdamas ant dugno – jau turiu nuo ko atsispirti.

skruzdei, kurios pirstelėjimas man gražiausia pasaulio muzika.

 

sėdžiu, klausaus pritardamas dantų griežimu ir laukiu,

kada iš dangaus brūzgų išlįs skaniai besijuokiantis

įkaušęs didelis dievas

ir įvykdys kosminę nacionalizaciją

© Gytis Norvilas, Išlydžių zonos: Eilėraščiai (Kitos knygos, 2012)