from zero existences

by Gytis Norvilas


from zero existences

                               close your eyes –

                               what you now see

                               belongs to you

                                               Günter Eich

 

 

0.

I you he she we you they them – the apertures of zero open –  –  –

 

1.

when the reptile, tangled in the hair of time, holding it with its legs mouths

the apple of paradise

 

2.

when the kingfisher, stiff on a branch, above the current aims for the young fish –

I am its color, the game of the poison of bile, its reflection, a shadow on the bottom,

of which it is not afraid

 

3.

when in the neglected city with a teargas pistol in my bosom (it is

loaded with me) I see the sinking shacks of Šnipiškės, near them are still partying,

shouting the shadows of men, women children

 

they died like that – like that, there, human

 

4.

when the last movements of the eyes under water, the last bubbles

of air rising from the mouth, draws closer the beauty writhing with snakes

 

5.

–  –  – I understood only just now – and it appears too late – good fortune is when

you can do everything slowly: die or lift the weight, sink floating on the Lethe

on a tarpaulin or let go a quetzal’s feather on a humming saw, cut

the arm of the cherry tree on which I now sit –  –  –

 

(because of the quivering ripened red eye-pupils fall from hands, roll –

they are pressed by the foot of a tail-coated black angel)

 

6.

when I pinch the comet’s tail with the door –  –  –

 

 

7.

when I catch myself talking with a dead god, offer him calvados,

invite him into the recovery room, what’s worst – he happily keeps

company with me, asks me to lend him a little –  –  –

 

8.

when you are god’s unpaid honorarium for his dubious creative work

 

9.

when feeling the rhythm I go down the stairs into the absolute darkness below

–  –  –

children sitting on a small bench keep rhythm with tin spoons as

after daybreak – and if they stopped?

 

10.

when belching with lamb-meat, with blood on the other side of the world causes

earthquakes, rivers overflow their banks, kicking off their boat shoes, and

do not return, the radio during the sports news laconically announces

in a castrato’s voice: “In Somalia during the flood crocodiles harvested 8 people”

enjoy!             

 

11.

nature has no nationality – that consoles me

 

12.

who will say that time is not the “o” hole in the word psychosis

but the stabbings of a knife – black stains on the “i” in the word demise

a hook in the back – the flourish of the letter r” in the word horizon

 

that’s how signs and language fall apart, only criminal offences and sorties remain,

psychosis, demise, horizon – language first gives birth to demons –

poetry as unimaginable as if after fierce butchery

(all the dots above the “i” are an illusion)

 

13.

when I’ve thrown my head back at dusk, in the centre of Vilnius, I watch the horde

of black crows swooping in gusts of wind on the steppes of heaven, in no way able

to understand – what determines the direction of its movement?  wind, darkness,

chance or the spears of the naked trees?

 

 

14.

when we all cut ourselves – and not for anything base – but from custom –

blessed silence will stand – it will be shaken by hummingbirds fat from blood

(I would like there to be small lumps of silt or clots under their nails)

 

15.

while sitting at the table, during my grandfather’s funeral, my father’s hair begins

to burn – I sit alongside, sit with fish eyes (the image of bait frozen in

my pupils) biting the fork – just don’t laugh – it’s not funny – the hands

of heaven are too ferocious

 

16.

when clocks tick geminating death – we must try to help this time

end itself

 

17.

poetry must put you it into a corner or a goal stretching across the entire horizon,

take away the final hope – only then do you begin to live without leaning on

illusions –  –  –

 

it seems I stand there myself – a blind crippled goalkeeper – overtaken by palsy

with a hiccupping prostate before the epoch’s wall, wanting as if to unmask

something –  –  –                   

                                              

18.

only longing can still rescue our heads and thought up (the most

real) gods.  longing not for something concrete, not thing or time, not woman, but longing of its own accord, which rounds out like dirt

the long-worked knife

© translated by Jonas Zdanys

iš nulinių buvimų

                               užmerk akis –

                               ką dabar matai

                               priklauso tau

                                               Günter Eich

 

0.

aš tu jis ji mes jūs jie jos – atsiveria nulių angos – – –

 

1.

kai roplys, įsiraizgęs laiko plaukuose, prilaikydamas kojom apžioja

rojaus obuolio auką

 

2.

kai tulžys, sustingęs ant šakos, virš srovės taikosi mailiaus –

aš jo spalva, tulžies nuodų žaismas, jo atspindys, šešėlis dugne, kurio jis nesibaido

 

3.

kai apleistam mieste su dujiniu pistoletu užanty (jis manim užtaisytas) stebiu Šnipiškių smengančias lūšnas, prie jų dar puotauja, krykščia vyrų, moterų, vaikų šešėliai

 

kai tokie mirę – tokie, va, žmogiški

 

4.

kai paskutiniai akių judesiai po vandeniu, iš burnos kylant paskutiniam oro burbului, priartina gyvatėm besiraitantį grožį

 

5.

– – – tik dabar supratau – ir matyt per vėlai – laimė yra tai, kai viską gali daryti iš lėto: mirti ar kelti svarmenį, grimzti plaukiant Leta ant brezento ar kecalio plunksną paleisti ant zvimbiančio pjūklo, pjauti vyšnios ranką ant kurios pats sėdžiu – – –                                                       

 

(nuo tirtėjimo iš delnų byra išnokę raudoni akių vyzdžiai, nurieda – juos koja paspaudžia frakuotas juodas angelas)

 

6.

kai durimis priveriu kometos uodegą – – –

 

7.

kai pagaunu save kalbant su mirusiu dievu, siūlau jam kalvadoso, kviečiu jam reanimaciją, kas baisiausia – jis mielai su manimi bendrauja, prašo jam dar kiek paskolinti – – –

 

8.

kai esi dievui neišmokėtas honoraras už jo abejotiną kūrybinį darbą

9.

kai pajutęs ritmą leidžiuosi laiptais į požemius absoliučioje tamsoje – – –                                                      

vaikai susėdę ant suoliuko alaviniais šaukštais muša ritmą jau įdienojus – o jei jie liautųs?

 

10.

kai rūgtelėjimai aviena, krauju kitoj žemės pusėj sukelia žemės drebėjimus, upės išeina iš krantų, nusispyrusios valčių batus, ir nebegrįžta, radijas per sporto žinias lakoniškai praneša kastrato balsu: "Somalyje per potvynį krokodilai sudorojo 8 žmones“

skanaus!

 

11.

gamta neturi tautybės – tai mane guodžia

 

12.

kas pasakys, kad laikas nėra „o“ raidės skylė žodyje beprotybė

o peilio dūriai – juodos dėmės ant „i“ žodyje mirtis

kablys į nugarą – „r“ raidės išraitas žodyje horizontas

 

taip subyra ženklai ir kalba, lieka tik nusikaltimai ir išpuoliai, beprotybė, mirtis, horizontas – kalba pirma pagimdo demonus –

poezija nebeįmanoma kaip po nuožmių skerdynių

(visi taškai ant „i“ tėra iliuzija)

 

13.

kai atkraginęs galvą prietėmy, vidury Vilniaus, stebiu juodąją varnų ordą pikiruojančią šuorais dangaus stepėse, niekaip negalėdamas suvokti – kas nuduoda jos judėjimo kryptį? vėjas, tamsa, atsitiktinumas ar plikos medžių ietys?

 

14.

kai visi išsipjausime – ir ne dėl ko nors niekingo –  o iš įpročio – stos palaiminga tyla – ją virpins nuo kraujo nutukę kolibriai (norėčiau būt bent dumblo gumulėliu ar krešuliu jų panagėse)

 

15.

kai užstalėj, per senelio šermenis, užsidega tėvo plaukai – po šiol sėdžiu šalia, sėdžiu žuvies akimis (vyzdy sustingęs masalo atvaizdas) sukandęs šakutę – tik nejuokinkit – nejuokinga – dangaus rankos perdėm nuožmios

 

16.

kai laikrodžiai klaksi pumpuruodami mirtį – reikia padėt nusibaigt šitam laikui

 

17.

poezija turi pastatyti į kampą arba į vartus, kurie per visą horizontą, atimti paskutinę viltį – tik tada pradedi gyventi neatsispirdamas į iliuzijas – – –

 

regis aš pats ten stoviu – aklas raišas vartininkas – ištiktas stabo su žagsinčia prostata prieš epochos sieną, norėdamas, neva, kažką demaskuoti – – – 

 

18.

tik ilgesys dar gali išgelbėti mūsų galvas ir susigalvotus (pačius tikriausius) dievus. ilgesys ne kažko konkretaus, ne daikto ar laiko, ne moters, ilgesys pats savaime, kuris apvalo kaip žemė ilgai dirbusį peilį

© Gytis Norvilas, Išlydžių zonos: Eilėraščiai (Kitos knygos, 2012)