backboning

by Gytis Norvilas


backboning

I have  a backbone –   when I’m in unfamiliar surroundings I’m a stoic

I have  a backbone –   when I’ve swallowed a snake

I have  a backbone –   when I lie on the road’s dividing line

I have  a backbone –   when I winter in the tree wearing my father’s coat

I have  a backbone –   when I lean on eternity’s boundary marker

                                   my face turned toward the sun’s udder

I have  a backbone –   when I walk barefoot in the hospital ward

I have  a backbone –   when the shaman shoots it at the squirrel     

I have  a backbone –   when I embrace the trolley station’s pole without a schedule

I have  a backbone –   when at midnight I sacrifice my sweat to Tlazolteotl

my       backbone –     a ladder to the anthill tower  

my       backbone –     a hair broken by a nail

my       backbone –     the lamancha of catastrophe uniting father and mother

my       backbone –     a boulder crushing roller

                                   pulled farther offshore by seals

my       backbone –     a poison gas capsule swallowed by the sea

                                   only a hanger for keys to the morgue of loneliness

my       backbone –     a pole of sulphur sulfide in the pit of the ocean

                                   around which in the lava’s light dance drunken mollusks

my       backbone –     in the grass of childhood watered by dungwash

                                   when with my brother clinging to lapels

                                   we shook down the lights in the August dusk

                                   we buried them

                                   we were successful I wasn’t seen

                                   that was the case

© translated by Jonas Zdanys

stuburėjimas

turiu    stuburą – kai neatpažįstamoj aplinkoj esu stoikas

turiu    stuburą – kai prarijęs gyvatę

turiu    stuburą – kai guliu ant kelio skiriamosios juostos

turiu    stuburą – kai tėvo paltu žiemoju medyje

turiu    stuburą – kai atsirėmęs į amžinybės riboženklį

                            atsisukęs veidu į saulės tešmenį

turiu    stuburą – kai palatoje vaikštau basas

turiu    stuburą – kai šamanas juo šauna į voverę

turiu    stuburą – kai apsikabinęs trol. stotelės stulpą be grafiko

turiu    stuburą – kai vidurnakčiais Tlasolteotlai aukoju prakaitą

mano   stuburas – kopėčios į skruzdėlyno kuorą

mano   stuburas – nagu pertrauktas plaukas

mano   stuburas – katastrofų lamanšas jungiantis tėvą ir motiną

mano   stuburas – riedulių traiškymo volas

                             tempiamas ruonių tolyn nuo kranto

mano   stuburas – iprito kapsulė praryta jūros

                             jis tik raktų pakabukas nuo vienatvės morgo

mano   stuburas – sieros sulfido stulpas vandenyno duburyje

                             aplink kurį lavos šviesoj šoka apsvaigę moliuskai

turiu    stuburą –  srutom laistomoj vaikystės pievoj                         

                            kai su broliu įsikabinę į atlapus

                            krėtėme šviesulius prietemoj rugpjūty

                            juos užkasėm

                            pavyko manęs nesimatė

                            toks atvejis            

© Gytis Norvilas, Skėrių pusryčiai: Eilėraščiai (LRS leidykla, 2006)