Aurora

The Aurora was the ship of heroes

when we lived in a story.

 

Boys smelling of testosterone

liked drawing it, but they never saw it.

After a parade, when blank bullets were fired,

they ran to collect cartridges among the soldierly gravestones.

A rose-fingered winged goddess, in saffron colored clothes,

pours dew from golden cups. At school,

we believed in the honor of the shot that started the revolution.

 

Later, there were no more cradles, and people

swung their small children in swings.

They let them out to tend to animals only when they were older.

 

While I was an embryo

I would dream about the other side,

with undeveloped eyes

I would see images of paradise.

 

Those dreams about God

indescribable, making me

believe in his illogical existence

even in the stomach’s cavity, where her animals grazed.

 

Someone wrote letters to the philosopher –

misfits live underwater,

but words are weak, flabby muscles,

the bones of domesticated mutants.

 

Underwater, underwater

in the stomachs of cruisers, in golden cups instead of rings,

simultaneous signs of the cross at your gates.

We dyed our hair grey, like that actress from the The Hours,

instead of a plush arch

she bequeathed a rosehip bush

with gently stinging bumblebees.

 

For twelve summers, I herded my animals, and only now

have I noticed how peacocks call to each other

in the voices of tigers.

© translated by Ada Valaitis

Aurora

Aurora buvo herojų laivas,

kol pasakoje gyvenom.

 

Kvepiantys testosteronu berniukai

ją mėgdavo piešti, nors niekad nematė.

Kai po parado iššaudavo tuščiais šoviniais,

bėgdavo rinkti gilzių tarp kareiviškų antkapių.

Rožiapirštė sparnuota deivė, šafrano spalvos drabužiais

iš auksinių indų laistanti rasą. Mokykloje

tikėjome kilnumu to šūvio, pradėjusio revoliuciją.

 

Vėliau nebeliko lopšių, ir žmonės

sūpuoklėse supo savo mažus vaikus.

Ganyti išleisdavo tik jiems suaugus.

 

Kol buvau embrionas

svajodavau apie anapus

neišsivysčiusiomis akimis

matydavau vaizdinius rojaus.

 

Tie sapnai apie Dievą

nenupasakojami, verčiantys

patikėti jo nelogišku buvimu

net pilvo ertmėj, kur ganėsi jos gyvuliai.

 

Filosofui žmogus rašydavo laiškus –

nepritapėliai gyvena po vandeniu,

o žodžiai yra silpni, per glebių raumenų,

naminių mutantų kaulais.

 

Po vandeniu, po vandeniu

kreiserių pilvuose, aukso induose vietoj žiedų,

sutartinis žegnojimasis ties tavo vartais.

Nusidažėme plaukus žilai, kaip toji aktorė iš Valandų,

vietoj pliušo arkos

užrašiusi tau erškėtrožių krūmą

su švelniai geliančiomis kamanėmis.

 

Dvylika vasarų ganiau savo gyvulius, o tik dabar

išgirdau, kaip tigrų balsais

susišaukia povai.

© Giedrė Kazlauskaitė, Poetinis Druskininkų ruduo (Vaga, 2011)