A girl in a white dress in the Europa Square

runs around those gravestones on which architects

should have written the Constitution or at least Symphony Nr. 9,

but they left room for graffiti and sentient skateboards.

I watch her from a terrace, from high above, even though it’s cold and the wind

tousles her hair, angrily jostling my dishes

as though it wanted to soak Erato’s clothes in my cooled soup.

 

I am reading the poetry of my friends (I know them all), and it’s unimportant

who writes better than whom, all sporting games

lose their meaning, in this hour

the olympics have stopped, the running paths

have become paths of death (they each write better

than the others – with dignity and slowly, following the rule of

never speaking, which is self-evident:

because we no longer care about the skies, nor about those miserable

laws of morality that are still vulgarized by sprinters.

All that is necessary was explained and comprehended a long time ago,

the names of the gods were learned, skateboarding lessons completed).

In their poems, they proudly

shed a few tears for us because we are so few, because no one

cares about Szymborska on sale or other lonely

books that have supplanted our poor biographies.

The girl, counting the symbolic gravestones, climbs

on each one of them – how unfortunate, an older woman,

ready to leave, pulls her by the hand.

 

Unexpectedly (more real than the wind) the daughter of the gods of Olympus

affected my heart; jasmine, which in Persian

means the gift of God (for me, she is literally

a jasmine broken by wind, which

closes books and cools soups).

 

In their poems

they raise the essential, the most important

question, which fades

the sky and all morals (they postulate

with silly journalists’ lips): where is that poetry?

The child, sitting on a gravestone responds: right here.

 

And where is that cursed happiness, that we

return to again and again in our childhoods?

 

Oh how I want, for her

to read these lines, when she grows up.

© translated by Ada Valaitis

Mergaitė balta suknele Europos aikštėj

bėgioja aplink tuos antkapius, ant kurių architektai

turėjo užrašyt Konstituciją ar bent jau simfoniją Nr. 9,

bet paliko vietos grafitti ir sąmonės riedlentėms.

Stebiu ją terasoje, iš aukštai, nors šalta ir vėjas

kedena jos plaukus, piktokai vartydamas mano lakštus,

lyg norėtų sumerkti Eratos rūbus į atšalusią sriubą.

 

Skaitau bičiulių (visus juos pažįstu) poeziją, nebesvarbu,

kuris rašo geriau už kurį, ir visos sportinės rungtys

praranda vertes, olimpiadose

šią valandą nustojama lošti, bėgimo takeliai

virsta mirimo takeliais (visi jie rašo geriau

vienas už kitą - oriai ir neskubėdami, laikydamiesi taisyklės

niekuomet nekalbėti, kas ir taip aišku:

juk jau neberūpi nei dangūs, nei tie nelaimingi

moralės dėsniai, vis dar vulgarizuojami sprinterių. 

Viskas seniai peraiškinta, suprasta, kas reikia,

dievų vardai išmokti, riedlenčių pamokos paruoštos).

Savo eilėraščiuose jie didžiuodamiesi

virkauja, kad mūsų nedaug, kad nedaug kam

rūpi nukainota Szymborska bei kitos vienišos

knygos, pakeitusios mūsų skurdžias biografijas.

Mergaitė, skaičiuojanti simbolinius antkapius, ropščiasi

ant kiekvieno iš jų – kaip gaila, už rankos ją tempia

moteris senyva, susiruošus išeiti.

 

Netikėtai (tikresnė už vėją) paglosčius man širdį

Olimpo dievų duktė; jazminas, persų kalba

reiškiantis Dievo dovaną (ji ir iš tikrųjų man reiškia

vėjo nulaužtą jazminą, dėl kurio

užsiverčia knygos ir atšąla sriuba).

 

Savo eilėraščiuose

jie kelia esminį, patį svarbiausią

mums klausimą, išblukinantį

dangų ir visas morales (kvailų žurnalistų lūpomis

jį postuluoja): kur ta poezija?

Į kurį atsakytų vaikas, prisėdęs ant antkapio: čia.

 

O kur tas prakeiktas džiaugsmas, su kuriuo mes

grįžtame ir grįžtame į vaikystę?

 

Kaip norėčiau, kad ji

perskaitytų šias eilutes, kai užaugs.

© Giedrė Kazlauskaitė, Poetinis Druskininkų ruduo (Vaga, 2011)