I had not yet read Lacan,

but I knew that there are no women.

Men revealed it to me.

 

On the trolley bus, I was afraid of sitting next to them

with their aria glances, confidence, sitting legs splayed wide

across almost one and a half seats.

 

And I remember very well what Wislawa said to me, when she became

a ballerina, despite wanting to be an artist; we spoke in strange languages

with a Petersburg accent, which was preserved in her

by those dried out old choreographers I despised;

teachers with gray heads, black ribbons

leaning on canes, they would come

to the dining hall and weigh the curds, so that when Wislawa

vomited up the carton of Napoleon torte, she would

stop drawing servings.

Oh, how terribly she betrayed everything she had talked about! Just so that she could,

perched on one thigh, press herself onto

that half of a trolleybus seat.

 

And I remember what I was told

by another Wislawa, who wrote

about the river of Heraclitus, where a fish quarters a fish

much later, in the same language, she almost forgets

emerging from our childhood like a myth

of our continually-vomited existence:

she did not lie about the fact that she likes

sentimental postcards, gilded in glitter;

sweet like dessert curds

porcelain figurines, cross-stitched swans.

She always searched for them in kitschy shops.

She weighed them like servings.

And she could buy so many after the Nobel Prize!

But her words were boats that I secretly used

to cast off all the males in the Illiad

I cast off all of my un-danceable instincts,

I bricked up the sound.

 

Near the river in the spring,

this is how birds call to one another.

© translated by Ada Valaitis

Dar nebuvau skaičius Lacano

o jau žinojau, kad moters nėra.

Vyrai buvo apreiškę.

 

Troleibusuose bijodavau greta jų atsisėsti

arijų žvilgsniais, pasitikinčių savimi, išsiskėtusių

per pusantro krėslo.

 

O aš gerai atsimenu, ką man kalbėjo Wislawa, turėjusi tapti

balerina, bet troškusi būti dailininke; keistomis kalbomis mes kalbėjomės

su Piterio akcentu, jį jai įsūdijo

išdžiūvusios choreografės, kurių taip neapkenčiau;

mokytojos žilomis galvomis, juodais kaspinais

pasiramsčiuodamos lazdomis jos ateidavo

į valgyklą pasverti varškės, kad Wislawa

kai išvėmė kartoninę Napoleono dėžutę

liautųsi piešusi porcijas.

Ak, kaip siaubingai ji išdavė visa tai, ką tadaise kalbėjo! Vien tam, kad galėtų

viena šlaunimi prisiglausti

tos pusės krėslo troleibuse.

 

O aš atsimenu, ką man kalbėjo

kita Wislawa, parašiusi

apie Heraklito upę, kur žuvis ketvirčiuoja žuvį

jau daug vėliau, ta pačia kalba, beveik pamiršta

išnyrančia iš vaikystės lyg mitas

apie mūsų tebeišvemiamą egzistavimą:

ji nemelavo, kad mėgsta

sentimentalius atvirukus, paauksuotus blizgučiais;

saldžias it deserto varškė

porcelianines skulptūrėles, kryželiu siuvinėtas gulbes.

Jų nuolat ieškojo kičo parduotuvėlėse.

Svėrė lyg porcijas.

Ir kiek daug jų galėjo pirkti po Nobelio!

O jos žodžiai buvo laivai, kuriais paslapčia

išplukdydavau visą Iliados vyriją

išplukdžiau nesušokamus savo instinktus,

užmūrijau garsą.

 

Prie upės pavasarį

taip paukščiai šaukia vieni kitus.

© Giedrė Kazlauskaitė, Poetinis Druskininkų ruduo (Vaga, 2011)