Stone Age

by Aivaras Veiknys


Stone Age

stones are just like people,

he liked to say, each has a secret life –

hard like the ground of remembrance...

                                               I remember

 

how walls would turn out strong and smooth –

worthy of all the prizes which we

would mostly squander...

 

my father was a mighty maker,

far mightier than those compared to me

by ignorant critics –

 

heavier than his stones,

maybe heavier than his trailer, filled

with stones that he gathered near Biržai...

 

he always carried two in the pockets of his pants –

the size of fists, blackened and callous,

you could say your prayers if he pulled them out...

 

my father, who is not, is still my cornerstone

in this harsh stone world –

having built so much in his life,

 

having demolished so much. 

© translated by Rimas Uzgiris

akmens amžius

akmenys lygiai kaip žmonės – mėgo sakyti –

kiekvienas su savo slaptu gyvenimu,

kieta tartum žemė atmintimi...

                                       pamenu,

 

tvirtos ir dailios gaudavos tvoros –

vertos visų tų premijų, kurias dalimis

prašvilpdavo...

 

mano tėvas buvo galingas tvėrėjas,

daug galingesnis už tuos, su kuriais mane

lygina neišmanėliai kritikai –

 

sunkus nei jo akmenys,

gal net sunkesnis už visą priekabą, pririnktą

per akmenkasį kur nors ties Biržais...

 

du visada nešiodavos kelnių kišenėse –

pajuodusius ir sudiržusius, kumščio didumo,

neduok tu švenčiausias, jei išsitraukdavo...

 

mano jau nesantis tėvas vis dar yra kertinis

šiurkščiam akmenų pasaulyje –

šitiek sutvėręs per savo gyvenimą,

 

šitiek per jį sugriovęs.

© Aivaras Veiknys, Paukštuko liudijimai (LRS leidykla, 2014)