Hometown

Lvov is everywhere

writes the translated Adam Zagajewski,

and my dreams prove it:

anywhere I go,

my hometown hides within me,

like a stowaway in a ferry cabin,

like a fare-dodger at the back of a bus,

without a passport, without a ticket,

without a clear goal –

a ticking bomb in the most secret

corner of the heart,

and when it blows, you smell smoke:

burning piles of leaves on Friendship street,

November’s dripping snow,

an injured, young crow with the eyes of a madman,

a football bouncing

on a basketball hoop,

fresh buns for three kopeks –

it would be hard to put it in chronological order,

everything tied in knots,

only contexts

giving some sense of direction...

my father served in Mongolia,

a tank man

who would blow up a balloon for me on Victory Day,

when he got sloshed, he’d begin to howl –

I’ll cut you, bastard!

sometimes I think that maybe he killed me,

that I didn’t manage to grow up,

that 31 means 13,

that I remained a child of grey tenements:

sugary bread squeezed in my fist,

staring at my neighbor’s angry dog

on the grass behind the building,

squeezing my fist until blood,

like some mousetrap

that has caught a kicking cow

by the udder.

© translated by Rimas Uzgiris

vaikystės miestas

Lvovas yra visur

liudija išverstas Adamas Zagajevskis,

o mano sapnai tik patvirtina:

kad ir kur keliaučiau,

vaikystės miestas tūno giliai manyje,

lyg slaptas keleivis kelto kajutėje,

lyg zuikis galinėje autobuso sėdynėje,

be paso, be bilieto,

be jokio aiškesnio tikslo –

tiksinti bomba slapčiausioj

širdies kertelėj,

kai sprogsta, pakvimpa dūmais:

tai degančios lapų krūvos Draugystės gatvėj,

tai lapkričio drimbantis sniegas,

tai sužeistas varnos jauniklis pamišėlio akimis,

tai futbolo kamuolys, bumpsintis

ant krepšinio lanko,

tai šviežios bulkutės už 3 kapeikas –

sunku jau bebūtų atsekt chronologiškai,

viskas labai susipynę,

šiek tiek orientuotis leidžia

nebent kontekstai...

tėvas tarnavo Mongolijoj,

buvo tankistas,

Pergalės dieną pripūsdavo man balioną,

kai prisilakdavo, imdavo staugti –

ubju, skatina!

kartais galvoju, kad gal ir užmužė,

kad gal ir nespėjau užaugti,

kad 31 tereiškia 13,

kad taip ir likau pilkų daugiabučių vaikis,

kumšty suspaudęs duoną su cukrumi,

stebintis piktą kaimynų šunį,

pievoj, už namo,

tvirtai, ligi kraujo,

tartum kokiais pelėkautais,

įsikibusį

spurdančiai karvei

į tešmenį.

© Aivaras Veiknys, Paukštuko liudijimai (LRS leidykla, 2014)