Another Life

by Aivaras Veiknys


Another Life

In my school days, I hated long-distance running –

shooting suddenly in front, I’d fly as fast

as my legs could carry, panting after a lap –

 

I would nervously look over my shoulder:

how far ahead? are they gaining on me? to be

first meant to prove everything to everybody.

 

But one time, running tenth or eleventh,

I fell like a corpse into the damp stadium grass

and lay there until they passed me, even the girls,

 

except for one, who didn’t need

to prove anything –

we lay there together in the grass,

and that was all – –

 

– – that girl remains – – now,

when all the distances are long,

 

and I try to overcome them with words

because everything that happened to me

has turned into words,

words, that have to come out –

 

but I need different words now –

 

to begin to live again –

now

I need another life.

© translated by Rimas Uzgiris

Kito gyvenimo

Ilgų distancijų mokykloj nemėgau labiausiai –

šaudavau staigiai į priekį, lėkdavau, kiek kojos

neša, po rato imdavau dusti,

 

nervingai dairytis per petį, žiūrėti –

kiek atitrūkau, ar niekas manęs neatsiveja; būti

pirmam man reiškė viską visiems įrodyti.

 

Bet sykį, būdamas dešimtoj ar vienuoliktoj,

kritau kaip negyvas į drėgną stadiono žolę ir išgulėjau,

kol aplenkė mane visi, netgi mergaitės.

 

Paskui atsirado mergaitė, kuriai

nereikėjo nieko įrodinėti –

gulėjome dviese toje žolėje,

ir tiek – –

 

– – tos mergaitės teliko – – dabar,

kai ilgos visos distancijos,

 

bandau jas žodžiais įveikti, nes viskas,

kas man nutiko, seniausiai pavirto žodžiais, žodžiai

privalo išeit iš manęs –

 

dabar man reikia žodžių kitų –

 

kad vėl gyventi pradėčiau–

dabar man reikia

kito gyvenimo.

© Aivaras Veiknys, Paukštuko liudijimai (LRS leidykla, 2014)