Vandžiogala*

by Aivaras Veiknys


Vandžiogala*

Graves, a modest Polish graveyard,

where – with everyone else – rest in peace,

Milosz’s grandparents were laid;

 

a garden purring in noonday sun,

a small children’s garden: girls, boys; I –

 

hauled by my wife to the in-laws, slowly

walking the narrow path, a stranger, opened

 

and shut by the living and dead, locals

distanced from each other by decades

of unlived life, shrubbery,

 

a fence, their only connection.

 


* A village near Kaunas

© translated by Rimas Uzgiris

Vandžiogala*

Kapinės, kuklios lenkų kapinaitės,

kuriose – su visais kitais – amžino atilsio

atgulė Č. Milošo seneliai;

 

vidudienio saulėje besimurkdantis darželis,

nedidelis vaikų darželis: mergaitės, berniukai; aš –

 

žmonos atbogintas uošvijon, lėtai vaikštinėjantis

siauru takeliu, svetimas, varstomas

 

miestelio gyvųjų bei mirusiųjų,

vienas nuo kito atsiribojusių keliomis dešimtimis

nebegyventų metų, krūmokšniais,

 

vienintele juos jungiančia tvora.

 


* Miestelis Kauno rajone

© Aivaras Veiknys, Paukštuko liudijimai (LRS leidykla, 2014)