Smoke

This poem needs smoke –

not some kind of noun, but

the imperative mood,

at whose command I begin to act:

waving my arms,

tearing the curtains, musty with years,

and finally – seeing visions

which were supposed to be

forgotten.

 

Smoke has no body, no definite

state – it flutters like

night moths, winding upon itself, mixing

with tobacco smoke;

 

the mood becomes adjectival,

prompting flashes

from childhood.

 

Smoke –

a huge field, rushes

on the edge comb a lake;

they used to take us there

to dig potatoes: flushed faces in heat –

live graves slowly rowing with hoes...

 

Smoke –

wind from the lake.

Smoke –

crows from the lake-sent wind...

 

Then – a mare with sad eyes,

a wagon piled with sacks...

 

We were given enough

to always have a lack...

 

This poem

needs smoke

so that I don’t remember it all.

© translated by Rimas Uzgiris

Dūmai

Šiame eilėraštyje reikalingi dūmai –

tai joks daiktavardis, greičiau –

liepiamoji nuosaka,

kurios paragintas imu veikti:

mosuoti rankomis,

draskyti suplėkusias metų užuolaidas,

galiausiai – matyti vaizdus,

kuriuos jau tariausi

pamiršęs.

 

Dūmai neturi kūno, aiškios

konstantos – jie plazda tarytum

naktiniai drugiai, pinas tarpusavy, maišosi

su tabako dūmais;

 

iš nuosakos tampa būdvardžiu,

kuris sufleruoja vaikystės

akimirkas.

 

Dūmai –

toks didelis laukas prie meldų

šukuojamo ežero;

tenai mus atveždavo

kasti bulvių: žmonės veidais sukaitusiais –

gyvos jų kapinės irias lėtai kauptukais...

 

Dūmai –

tai vėjas nuo ežero.

Dūmai –

tai varnos nuo ežero siųsto vėjo...

 

Paskui jau – kumelė liūdnom akim,

pilnas maišų vežimas...

 

Mums duodavo tiek,

kad visad paskui pritrūkdavo...

 

Dūmai

šitam eilėrašty

reikalingi,

kad visko neprisiminčiau.

© Aivaras Veiknys, Paukštuko liudijimai (LRS leidykla, 2014)