Boys Playing War

by Aivaras Veiknys


Boys Playing War

They came to fix the sewer pipe:

all kinds of machines,

working for days –

they dug a trench through the yard,

with giant mountains on either side.

 

No more shitty guns for us,

no more “bang, bang, you’re dead” –

now it is for real.

 

We crouch on separate sides of the front –

our pockets full of earth,

our hearts full of clay.

We throw clods and stones, throwing

clods and stones.

 

When it gets dark –

completely dark –

mother leans from the kitchen window,

looks around, drunk, not seeing,

and starts to howl like a pig:

 

– “Biiiitches, come hommeee, now!!!”

 

But what is home when the front is boiling over?

Clods and stones whistle by, clods

and stones whistling, sparks

fly out from our ears.

 

Finally,

there is just my brother and I,

a bump on my forehead,

a tear in his eye,

the black kitchen window

waves its curtains at our return.

 

At midnight –

in the deepest center of the night –

mother suddenly rises, and tiptoes

into our room: we lie – so similar,

so similar, we are so similar

that you could barely tell

which one of us was more dead.

© translated by Rimas Uzgiris

Berniukai žaidžia karą

Atvažiavo vandentiekio remontuoti,

atvilko įvairiausios technikos,

kelias dienas nesiliovė –

išrausė tranšėją per visą kiemą,

didžiausi kalnai abipus.

 

Dabar tai jokių sušiktų šautuvėlių,

jokių griūk negyvas,

dabar tai jau – iš tikrųjų:

 

tupim skirtingose fronto pusėse –

žemių pilnom kišenėm,

molio pilnom širdim –

svaidom grumstus ir akmenis, svaidom

grumstus ir akmenis.

 

Sutemus –

jau visiškai sutemus –

išlenda motina pro virtuvės langą –

dairos girta, nemato,

pradeda žviegti kaip kiaulė:

 

– Suuukos, namooooo, pasakiau!!!

 

Bet kur tau namai, jei fronte pats įkarštis –

švilpia grumstai ir akmenys, švilpia

grumstai ir akmenys,

žiežirbos pilasi iš ausų.

 

Galiausiai

liekam tik brolis ir aš:

guzas mano kaktoj,

ašara jo akyje,

juodas virtuvės langas

moja užuolaidom pasitikdamas.

 

O vidury nakties –

vidury giliausios nakties –

motina, staigiai pašokusi, mūsų tipena

žiūrėti: gulim tokie vienodi,

tokie vienodi vienodi,

kad vos beatskirsi, kuris labiau nebegyvas.

© Aivaras Veiknys, Paukštuko liudijimai (LRS leidykla, 2014)