Restaurant

By the very same table, I’m at ease.

I sat here a week ago – now, it’s almost the same.

I’m at ease because I couldn’t say

if it all really happened a week ago.

Memory is not to blame. time is a tic tac,

and it rattles, white, in its empty cage.

As i try to read, the pages grow strange. A high school

kid eats nearby, boredom stretching its black line.

The provinces can behave like an old bull dog:

noble, domesticated, but lazy and covered

with the slobber of gossip. You find

its pups by stores, in second-hand shops, by

your door. What a luxury to just say, I remain.

To say it after long silence in a dry voice

that becomes a rill running through that year and a half.

What happiness to be a damn for a dry river bed,

intimacy for solitude, horror for the breaking night.

Translated by Rimas Užgiris

Restoranas

Prie to paties staliuko. Man ramiau:

sėdėjau čia prieš savaitę, dabar – apytikslė kopija.

Ramu, nes nepasakyčiau, ar tikrai

prieš savaitę visa tai buvo.

Tai – ne atminties bėdos. Laikas yra baltas tik tak,

o tuščioje dėžutėje jis tiesiog barška.

Bandau skaityti, puslapiai svetimi. Gretimai pietauja

gimnazistas, nuobodulys įsitempia juodu lynu.

Provincija kartais elgiasi nelyg nusenęs buldogas:

kilminga, išdresiruota, tačiau tingi

ir apsiseilėjusi nuo paskalų. Jos šunyčiai

prie parduotuvių, dėvėtų krautuvėj. Prie tavo durų.

Kokia vis dėlto prabanga tapo sau pasakyti: būnu.

Ištarti nuo ilgo tylėjimo sausu balsu, kuris

pavirsta upokšniu, skinasi per tuos pusantrų metų.

Kokia laimė būti užtvanka išdžiūvusiai upei,

artumu – vienatvei. Siaubu – užslinkusiai nakčiai.