They dance until their buttons

electrify. The kitchen fills with the noise

of what happens as you brush

the hair of your sleepy girl.

You wouldn’t call these steps

calligraphic. The rhythm is

a wrinkled black man in the corner

sporting the large fedora of night.

They laugh as the radio blushes,

blinking with the evening news.

They laugh as the taxi, anosmiac hound,

can’t find the proper address. They dance

until a habituated hand pulls from its hat

morning with its ears pressed back.

Jie šoka,

įsielektrina drabužių sagos. Virtuvė priplūsta

kažko, kas įvyksta, kuomet šukuoji

plaukus savo mieguistai mergaitei.

Žingsnių nepavadinsi kaligrafiškais,

o ritmas – raukšlėtas, kampe susimetęs

juodukas su didele tamsos skrybėle.

Jie juokiasi, kai iš gėdos raudonuoja radijo lemputė,

mirksėdama vakaro žinias. Juokiasi,

kuomet vienodi taksi, beuosliai skalikai,

nesuranda reikiamo adreso.

Jie šoka, kol įgudusi ranka iš skrybėlės

neištraukė ausis suglaudusio ryto.