ON LOVE LIKE MUSIC

by Agnė Žagrakalytė


ON LOVE LIKE MUSIC

On love just like 
On a bicycle: 
When you have a bike, then you have it, and that’s it. 
And when you don’t have it, then you really want that bicycle, – 
There’s a girl talking in my ear who has come to believe in bicycles, 
She loves bicycles – ah, slender bicycles graze in the grasses of her dreams, 
Or rust in muddy canals, bicycles with melodious bells 
And with antique horns, – so many types of bikes!

So I would ride and ride it, 
I’d wind the air like a spinning wheel, the windmills of the pedals 
Will grind the wind into cashmere, each morning the gentle windmills 
Of my heart would murmur: 
to work, to school, to the bank, to the park, – 
I follow those desires light and lucid 
Like a cobweb woven with spokes,

– only

Everything is held together by some little metal pieces, by snot, by 
Air, these tubes that keep me aloft are filled with air, – 
If I don’t move, – I’ll fall, – while I move, while the eels of perspiration 
Wrap around my neck, and the spitting salamanders whisper in my ear, 
Only the spokes carry me, the handlebars rinsed by the wind, I dig forward 
With my hind legs, my paws pedal nervously, mammal-like: 
Regulation wheels, because 
If I stop, –

Well fuck this bicycle, – 
On it, in rain or snow, whether you want to or don’t, 
Perspiring in your work suit, and then all of these pumps, mudguards, 
Lubricate the valve, oil the chain, 
Walk it up un-rideable hills, 
Get dizzy only in doses, always come home: 
– To have a home, – to have a home – 
Why do I need this bicycle, when there are trolleys, metros, taxis, – ah, 
– I’d really like a limousine, 
are we there yet. 
are we there, yet, are we there?

Translated by Ada Valaitis

Apie meilę kaip apie muziką:

Apie meilę taip pat, kaip
Apie dviratį:
Kai turi dviratį, tai jį turi, ir viskas.
O kai neturi, tai šitaip to dviračio nori, -
Kalba dabar man į ausį mergaitė, dviračius įtikėjus,
Serganti dviračiais – ak, liauni dviračiai ganosi sapno žolėj,
Arba rūdija dumblėtuos kanaluos, dviračiai su gražiabalsiais skambučiais
Ir su senoviniais trimitėliais, - koks visoks gali tas dviratis būti!

Taigi važiuočiau aš juo ir važiuočiau,
Orą vyniočiau kaip kalvartu, kašmyrinį maltų 
Vėją pėdų pedalų malūnai, šniokštų kas rytą švelnūs
Mano širdies malūnėliai:
Į darbą, į mokslus, į banką, į parką, -
Visur aš tuos noruos lengva ir
Skaidri kaip stipinų nuaustas voratinklis,

- tik

Viskas gi laikos ant kažkokių metaliukų, ant snarglių, ant
Oro, oro teprikimštos šitos mane lakdinančios žarnos, - 
Jei nekrutėsiu – nuvirsiu, - kol judu, kol prakaito žaltys man 
Aplink kaklą vyniojas, ir šnabžda į ausį man besispjaudančios salamandros,
Neša mane vien stipinai, vėjo skalaujamos rankenos, kasuosi į
Priekį užpakalinėm kojytėm, minu letenėlėm nervingai žinduoliškai:
Taisyklingi ratukai, nes
jeigu sustosiu, - 

Nu nafik gi man šitas dviratis, - 
juo gi ir lyjant ir sningant, nori nenori,
Prakaituoti į darbinį kostiumėlį, o dar pompos visokios, purvasaugiai,
Seilioti ventilį, išsitepaluot į grandinę,
vestis į neužvažiuojamus kalnus,
Apsvaigti tiktai dozuotai, visad grįžti namo:
- turėti namus, - turėti namus -
Kam man tas dviratis, kai yra troleibusai, metro, taksi, - ak, 
- ištikrųjų tai limuzino norėčiau, 
ką jau čia.
Ką jaučia ką jaučia ką jaučia?

2009 01 23