the enchantments of earth. new moon

by Jurgita Jasponytė


the enchantments of earth. new moon

1.

 

As if one is invited,

one is called

as if the vectors of windrows

point north

and the thoughts of the earth awaken

so that you know

what actions to take.

 

A thread freezes and breaks in the cold –

The stalk of a nascent moon.

 

2.

 

I am tired

of holding my tongue,

everything must be said,

quickly,

while the seed is sown –

 

magic words

enchant the earth

and you can’t

prevent life

as your palms enclose roots

lifting everything

up

 

until I am cleansed by my own abnegation

until fear-filled eyes put me to the test.

 

3.

 

Protect us from the rain

that promises more

than we need,

give us enough mouths

if you set the harvest upon us

through the fields

 

I know you are my mother,

that my legs are stuck in you

for ages,

and to break away

promises only

another turning towards you

 

I know that we love you

not just for

your ear for our prayers,

your gift of the harvest,

but how you don’t hesitate to feed

the mouth that disrespects you,

that fails to understand

the what and from where

of life –

 

your unconditionality

is the most perfect form of truth.

 

Let there be heaven for us

through rain.

 

4.

 

In the cold, thread freezes and breaks –

the cord connecting the earth

with the pink moon of morning –

a shield

protecting us –

 

born naked

every evening.

Translated by Rimas Užgiris

Žemės užžavėjimai. Per jaunatį

 

1.

 

Kaip kas kviestų

kas šauktų

kaip šiaurėn

būtų nutiestos pradalgių kryptys

būtų žemės mintis pažadinta ir žinotum

kokius veiksmus

atlikti.

 

Šalty stingsta ir lūžta siūlas –

virkščia įgemančio mėnesio.

 

 

2.

 

Pavargau ištylėt

išsakyti

reikia greitai

kol beriama sėkla

 

burtažodžiais

žemė tampa tada užžavėta

ir neleist gyvasties

nebegali

ir apglėbia delnais šaknis

ima viską paviršiun kelti

 

kol mane valo savęs atsisakymas

kol baimės akys mane išbando.

 

 

 

 

3.

 

Ir apsaugoki mus nuo liūties

daugiau žadančios

negu mums reikia

duok pakankamai burnų

jeigu derlių per lauką

ant mūsų paleidai

 

žinau, kad esi man motina

kad mano kojos tavin įsmigusios

per amžius

ir atotrūkį

tik vėl virtimas tavimi

neišvengiamai žada

 

žinau, kad mylim tave

net ne už tai

kad maldas išklausai

ir derlium mus dovanoji

bet kad nesiliauji maitint

ir negarbinančią tavęs burną

nesuprantančią net

kas ir iš kur ta gyvybė –

 

tavo besąlygiškumas

yra tobuliausia teisybės forma.

 

Tebūnie dangus

mums per lietų.

 

4.

 

Šalty stingsta ir lūžta siūlas –

Virkštelė, jungianti žemę

su rausvu ryto mėnesiu –

skydu

saugančiu mus

 

kurs iš vakaro įgema

nuogas.