the forty of tartar town

by Jurgita Jasponytė


the forty of tartar town

the steppes have grown

into fossilized footsteps of their memory

with feet

habituated to stirrups

from the time of their grandparents’ birth –

 

forty sons

of Omeldesh

left

forty pairs

of heroic footprints here

from the time of my grandparents’ birth –

a fall

down to soil

from heaven’s clouds

from the first outburst of the world

whose ritual

is repeated every spring

 

the trees are sowing

autumn warriors now

and remind us

of time past,

one year, one month

when one father sewed his seed

into forty women

 

here –

Vilnius holds

the steppe and singing time

 

like the world’s

thin cobweb

cut

off

by a suburban bus

that leaves us

wandering

from mosque

to Soviet store

and it already seems

as if time never sang

to us here before

 

yet everything is connected

once again

by a dark-haired girl

who runs out trailing

long braids down the street.

Translated by Rimas Užgiris

40 Totorių

fosilijom į žingsnių atmintį

įaugusi jiems stepė

ir kojos

pratusios atsispirt į balnakilpę

dar nuo senelių gimimo –

 

čia keturios dešimtys

Omeldešo sūnų

paliko

keturias dešimtis porų

karžygiškų pėdsakų

dar nuo senelių gimimo –

kritimo

į dirvą

iš dausų debesų

iš pirmo pasaulio sprogimo

kurio ritualą kartoja

pavasaris

medžiai

sėjantys rudenį karžygius

primena juos

kadais vienų metų vieną mėnesį

vieno tėvo pasėtus

į keturias dešimtis moterų

 

čia –

stepė ir dainuojantis laikas

Vilniaus krašte

 

juos priemiesčio autobusas

nutraukia

it ploną

pasaulio voratinklį

ir palieka mus

besiblaškancčius

nuo mečetės iki

sovietinės parduotuvės

ir jau atrodo

dainuojančio laiko

čia niekad nebuvo

 

 

bet viską sujungia

gatve nubėganti

juodbruva mergaitė

ilga kasa