Shell

From the time I moved out of you,

I slithered like a snail,

with sharp shards of its broken shell

stuck to its slimy body.

 

An unfeeling trail left behind.

 

Millions of the world’s hotels – made of ice, ivory, stone, salt –

awash in unknown languages, faces, customs, seas –

would hide me, would open their doors.

 

I would return to where, twenty years ago, I mangled a dead jellyfish –

a transparent cloud the color of water.

At a time when I didn’t have to wear my bathing suit top.

 

My fingers poked its formless body.

Plasticine.

 

This would be called “starting over”,

molding yourself from the very first words,

from the tips of your toes.

 

Where my heart once was – a sharp shard of glass,

In time it will grow over with petals of woven muscle

 

with each heartbeat it won’t sting so much

it will remind me less of fault, provenance, native language.

Translated by Ada Valaitis

Kiautas

Nuo tada, kai iš tavęs išsikrausčiau,

šliaužiu lyg sraigė,

prie kurios glitaus kūno vis dar prilipę

aštrūs sulūžusio kiauto likučiai.

 

Bejausmė šliūžė driekiasi iš paskos.

 

Milijonai pasaulio viešbučių – iš ledo, dramblio kaulo, akmens druskos –

skalaujamų nežinomų kalbų, veidų, papročių jūrų –

paslėptų mane, atvertų savo duris.

 

Grįžčiau ten, kur prieš dvidešimt metų maigiau negyvą medūzą –

vandens spalvos skaidrų debesį.

Paplūdimyje dar nedėvėjau viršutinės maudymuko dalies.

 

Mano pirštai smigo į beformį jos kūną.

Plastilinas.

 

Tai vadintųsi „viską pradėti iš naujo“,

sulipdyti save nuo pirmųjų žodžių,

nuo kojų pirštų nagų.

 

Ten, kur būta mano širdies – aštri stiklo šukė,

ilgainiui apaugs raumens audinio žiedlapiais:

 

sulig kiekvienu tvinktelėjimu vis mažiau gels,

vis rečiau primins kaltę, kilmę, gimtąją kalbą.