Tūla

A live person in a bad mood

is as absurd

as a dead person in a good mood.

Bložė head. So then – Kunčius or Kunčinas?

STOP. Do not enter. Continue on foot. Along Tūla’s

paths. One way road

over the bridge. Caution. Let the driver sleep,

girls. Literary excursion. And the teacher is hot.

No, that one, the hot one, got sick. I like that one. Tūla. Couldn’t give her,

like, a normal name. Dust from the construction site

nearby. A spherical nothing. In pairs or

in small groups. Fine, I’ll tell you normally.

Since the spring they’re collecting signatures, maybe they’ll ban it. What’s burning here? Nothing’s

burning, this is Užupis. A squat for bums by the river. The water will rise

and wash it away. And the property values, and you won’t please everyone.

Zokas is a thief instead of Street of Death and a stylish pizzeria

in place of a public restroom. And here is the house with haunted

windows. Here, it’s believed, it was, but elsewhere not at all.

Just paroles paroles paroles. Bushes behind the gymnasium.

Tart red with a twist-off cap. Cheap, but

French. You only brought one bottle? Yes, have we

not seen Vilnius? Kiss kiss, while

we’re alone. Until the teacher and your former classmates disappear

behind closed eyes. Stairs, seems like these weren’t here,

moving forward. A group of rutting dogs cross the path –

if we didn’t count, we could say: there are six.

On the other side, there is the old cemetery and the new settlers

elbowing in. You came from the side where the mythical

creature sits atop a tall column. With wings too small

to fly. Take the loathsome horn from his hands, give him a bottle

of the sweetest wine you have or some other drink

from the period of occupation. Yet, not everything is lost. It’s still possible

in this god-forsaken place, where the dead brush up against foreigners,

to get high off breathing in the dust of the excavation site. Speed limit: 20

years. To light your first cigarette, to cross paths with your

Tūla, one more time forever.

Translated by Ada Valaitis

Tūla

Blogos nuotaikos gyvas
žmogus yra toks pat absurdas
kaip geros nuotaikos numirėlis.
Bložgalvis. Tai visgi – Kunčius ar Kunčinas?
STOP. Ženklas plyta. Toliau pėstute. Tūlos
takais. Vienos krypties eismas
per tiltą. Atsargiai. Vairuotojas tepamiega,
mergaitės. Literatūrinė ekskursija. Ir mokytoja čiotka.
Ne, ta, kuri čiotka, susirgo. Man tai ta. Tūla. Negalėjo,
tipo, normalų vardą. Dulkės iš statybvietės
šalimais. Kamuolinis niekas. Po du arba
mažomis grupelėmis. Davai aš papasakosiu normaliai.
Nuo pavasario renka parašus gal uždraus. Kas čia
dega? Čia ne
dega, čia Užupis. Bomžavietė prie upės. Pakils vanduo
nuplaus. Ir nekilnojamo turto vertė, ir visiems neįtiksi.
Zokas vagis vietoj Ulica smerti ir madinga picerija
vietoj viešosios tupyklos. O štai namas užkalbėtais
langais. Čia, manoma, buvo, o kitur nieko panašaus.
Tik paroles paroles paroles. Krūmai už gimnazijos.
Rūgštus rausvas atsukamu kamšteliu. Pigus, bet
prancūziškas. Pasiėmėt tik vieną butelį? Taip, ar
mes Vilniaus nematę? Bučiuokitės bučiuokitės, kol
patys sau. Kol dings už užmerktų akių ir mokytoja, ir
buvę klasės draugai. Laiptai, rodos, tokių nebuvo
einant į priekį. Būrelis rujojančių šunų kerta taką –
jei neskaičiuotumėte, galėtumėte sakyti: šeši.
Anoje pusėje senosios kapinės ir į jas besibraunantys
naujakuriai. Jūs atėjote iš tos pusės, kur mitologinė
būtybė ant aukštos kolonos. Per mažais sparnais, kad
skristų. Paimkit iš jo rankų įsipykusį ragą, įduokit butelį
kuo saldesnio vyno ar kokio nors kito okupacinio
periodo gėralo. Dar ne viskas prarasta. Dar įmanoma
šitam užkampy, kur mirusieji trinasi šonais su atėjūnais,
įkvėpus iškastinių dulkių apsinešti. Ribojamas greitis: 20
metų. Prisidegti savo pirmąją cigaretę, prasilenkti su savo
Tūla, dar vieną kartą amžinai.