Every poet is a failed rock group

by Donatas Petrošius


Every poet is a failed rock group

first off, no doubt, I would be a drummer,

a howling drummer from black metal subculture:

I would flog the dreadful, shiny plates

as if I were screwed to the stool with bolts,

then all the regular satanists of our parish

would feel the holy horror, and from old,

discarded National Geographic magazines

I would cut out Native American tales

and shout them out, no poems,

just these texts burned into my heart

 

but without bass, no order, and without order, chaos:

you get lost, so I imagined chopping out rhythms

with the axe of my wrist, tossing crude popcultural scraps

from the stage into the red jaws of the public,

for what else can one do with this congealed

pack of festive crazies – I mean, someone

has to take responsibility, let the grindstone

hang from my neck, I don’t want to be a bassist

but what can you do? – it’s what’s needed,

and at other times, after all, I can be what is worse

 

yes, I would be a guitarist who played no ballads, no

blues, no rock and roll – don’t even dream about it –

no requests at this concert, no, I would go to sleep

at ten o’clock if it were up to me, to hell with you –

no feelings, no booze, no bootleg recordings, just

pure dreams – as long as you don’t intend to be despicable

and open them up to poetry in the mornings in order to remember

that you slept; what more do you need? I would

barricade myself in the garage and blast grunge until

Nirvana’s shot-up Cobain would stop rising up

from the piled scraps of metal of my adolescence

 

if I were a rock group and not just

some talking head, life would be, generally speaking,

 

more fun: I could bust a nose more beautifully

whenever I felt like it – not just when required,

as things stand right now – I could

give flowers to all the girls I wanted, not just

to those that put up with me; so, how are things right now?

well, now, it’s not quite like that, but it may be soon

Translated by Rimas Užgiris

Kiekvienas poetas yra neišsipildžiusi roko grupė

tai aišku pirmiausia būčiau būgnininkas

staugiantis būgnininkas iš juodojo metalo subkultūros

vanočiau per kraupiai nublizgintas lėkštes

tarsi prisuktas medvaržčiais prie taburetės

o visi tie etatiniai mūsų parapijos

satanistai būtų šventiškai pakraupę

išsikarpyčiau indėniškas poringes

iš senų nurašytų nacionalinės geografijos žurnalu

ir pavaryčiau ir jokių ten

eilėraščių tik mintinai iškalti tekstai

 

be bosinės nėra tvarkos be tvarkos chaose

nesusigaudysi įsivaizduodavau kapoju ritmus riešo kirvuku

mėtau grubiosios popkultūros mėsgalius nuo scenos

rausviems publikos nasrams o kaip kitaip

sustyguosi visą šitą festivalinę

bepročių šaiką juk turi kas nors

tampyti atsakomybės girnapusę parištą

po kaklu šiaip tai nenorėčiau būti bosistu bet

kur dingsi iš reikalo

kartais pabūnu dar blogiau

 

būčiau gitaristas kuris jokių baladžių jokių

bliuzų jokių rokenrolų nė nesvajokit čia jums

ne pageidavimų koncertas eičiau miegoti

pasisiuskit reguliariai dešimtą vakaro jokių

jausmų jokių svaigalų nei į-rašymų tik grynieji

sapnai kai jų nesikėsini niekingai atvertinėti į

poezijas rytais geriau atsimeni kad miegojai

o ko daugiau reikia užsibarikaduočiau

garaže ir pielyčiau grandžą pakol neatsivožtų

iš paauglystės metalo laužo krūvos ir

nirvanos apsišovėlis Kobainas

 

jei būčiau roko grupė o ne

šiaip kalbantis galva

 

būtų kur kas

smagiau gyventi gražiau galėčiau duoti į snukį tada

kada noriu o ne tada kai labai reikia

kaip yra dabar galėčiau

duoti gėlių visoms kurių noriu ne tik toms

kurios mane ištveria o kaip yra dabar? o dabar

taip dar nėra bet jau pagaliau galėtų būti ir taip