There will be more than one

by Donatas Petrošius


There will be more than one

We celebrated another thousand years like people.

When the women went home, we bellowed like beasts.

The beasts, tied up in the dark, matched us in one chorus.

The museum was unlocked. We stuck our heads

into the hollow tree, into the empty space of a thousand years.

We could feel the crosswind blow like the years of our lives,

feeling time take a rest, our madness shine, we felt

time’s unseen needle scratch the black vinyl of time.

That’s the fun of it, though none of us requested the music.

 

We were so fired up that we could’ve made heads roll –

yes, we’d hold out even if the Teutonic Knights, the Swedes,

or the Muscovites came again, or even if Napoleon’s Germans

came to steal our snuff-boxes and spearheads – we’d hold out

as required; so we sat around a grand-looking table lifting shot glasses

for the coming victory. We poured the burning water into our

hollow trunks that hide even more histories – maturing like hams

in cold smokehouses, so as not to over-dry – shot by shot

we’ll have what to toast – the farther we go the more important to toast –

such are our customs – it’s not the first time we’d had so much –

from such clear understanding: there will be more than one millennium,

to come – from such fierce joy, no one will be able to hold it all in –

 

but the longer we hold out above the table, the more

millennia we pour into our hollow trunks – pour

or don’t pour, there will always be dry logs – such

a fire we’ll build – there will be more than one millennium to come.

Translated by Rimas Užgiris

Bus dar ne vienas

Kaip žmonės atšventėm dar vieną tūkstantmetį.

Kai moterys išėjo namo, baubėm kaip gyvuliai.

Gyvuliai tamsoje pririšti atitarė kaip saviškiai.

Muziejus buvo neužrakintas. Kišom galvas

iš eilės į Baublį, į tūkstančio metų talpos tuštumą.

Pajutom kaip prašvilpia skersvėjais nugyventi metai,

kaip atlikęs laikas rimsta, kaip blizga mūsų pasiutimas.

Kaip nematoma laiko adata braižo juodą laiko vinilą.

Va iš kur taip smagu, nors muzikos niekas neužsakė.

 

Buvom taip įšilę, kad galėjom galvas guldyti –

atsilaikytumėme, net jei kryžiuočiai, net jei švedai, net jei

maskoliai vėl, net jei Napoleono vokiečiai vogti mūsų

tabakinių ir ietgalių, – atsilaikysim, kiek reikės: susėdę

aplink didįjį stalą kilnojom čierkas – už ateinančias pergales

avansu. Pylėm ugninį vandenį kiekvienas į savo baublius,

kuriuose dar ne tokių istorijų prikaišiota: noksta kaip kumpiai

ant šalto dūmo – kad neperdžiūtų šimtagramė po šimtagramės –

dar bus ką minėti – kuo toliau, tuo svarbiau viską minėti –

tokie mūsų papročiai – esam ne sykį gerokai padauginę –

iš to aiškiausio žinojimo: bus dar ne vienas tūkstantis,

iš tokio nirtaus džiaugsmo, kad glėby niekaip nesuturėsi –

 

kuo ilgiau šį vakarą išsilaikysime virš stalo, tuo

daugiau tūkstančių susipilsim į savo baublius – pilk

nepylęs, malkų sausų visada rasis – dar ne tokią

ugnį užkursim – bus dar ne vienas tūkstantmetis.